Augalų supermenė

Straipsnis iš DOUGLAS 2020 ruduo/žiema žurnalo.

Agnė Pačekajė. Nuotraukos herojės.

Kai kaunietė Aistė Virketė (33) artimiesiems pranešė, kad steigia pirmąją kambarinių augalų prieglaudą žemėje, dauguma manė, kad tokia beprotiška idėja išblės kaip įsižiebusi. Bet „Gyvybės langelis“ veikia jau trečius metus. Iš į vieną kambarį sugrūstų kaktusų miškelio jis pavirto erdvia gamtos mokykla, kurioje netyla žmonių klegesys. Ypač retą ekoterapeutės diplomą turinti Aistė veda miško maudynes gamtoje, praktikuoja sodininkystės terapiją, pati sukūrė savadarbes popieriaus perdirbimo stakles, rašo knygą apie miško naudą žmogui ir... vis dar kovoja su jos veiklos skeptikais, tarp kurių – ir prieglaudos reikalų epicentre gyvenantis sutuoktinis.

Iš kur ta meilė augalams?

– Papasakosiu trumpą istoriją iš jaunystės, kai noras užsidirbti pinigų nuvedė į Vokietiją. Ten slaugiau moterį, pravarde Varpelis (vokiškai Frau Glockler), nes ko prireikus ji skambindavo šalia kėdės padėtu skambaliuku. Kas dvi savaites Varpelis paprašydavo papuošti namus vis kita spalva – nuo staltiesių iki servetėlių ir gėlių. Gaudavau užduotį eiti į turgų ir ten nupirkti tinkamos spalvos gėlių: vieną kartą oranžinių, kitą violetinių, trečią rožinių ir panašiai. Senas gėles privalėjau išmesti. Nežinau, kaip reagavo ta moteris, kai, man jau išėjus iš darbo, nauja tvarkytoja balkone aptiko visas „išmestas“ gėles. Aš jomis rūpinausi, tad augalai patyliukais klestėjo. Niekada negalėjau gyvo daikto paimti ir išmesti. Taip eičiau prieš savo esybę, prieš tai, kuo tikiu.

O prieglaudos idėja kilo atsitiktinai. Vienam fotosesijų ciklui ieškojau vietos su daug augalų. Neradau, tad pati sukūriau žaliąją oranžeriją. Vieną dieną dar ieškojau dovanojamų augalų skelbimuose, o kitą jau įkūriau augalų „Gyvybės langelį“. Kai namuose per sutemptus kambarinius augalus vos galėjome praeiti, teko prieglaudą perkelti į erdvias ir lankytojams priimti patogias patalpas.

 

Kaip augalai pas tave patenka?

– Kiekvienas naujas augalas – tai ir nauja istorija. Vieni skambina ir sako: paimkit tą palmę dabar pat, nes išnešiu prie konteinerio ir lai nusibaigia. Daug leisgyvių augalų atkeliauja iš uždaromų įstaigų ar restoranų, kur augalas – tik trumpalaikė dekoracija. Būna ir jautrių nutikimų. Nemaža dalis žmonių atiduodami augintinius verkia. O atiduoda, nes emigruoja, išsikrausto, yra per seni jais rūpintis. Neretai vaikai man patiki mirusių tėvų ar močiučių augalus, paskui vis parašo, klausia, kaip jiems sekasi, net aplanko.

Ar malonu matyti iš numirusiųjų prikeltus augalus?

– Taip, ir tai dažna situacija. Jei kažkuo rūpiniesi, jis atsigauna, suveši. Štai kad ir dviejų metrų aukščio kinrožė. Ji augo tarp dviejų konfliktuojančių kaimynių. Viena augalą laužė, nes negalėjo pakęsti. Per didžiausius šalčius ištempiau kinrožę į lengvąjį automobilį, vos galėjau pakelti, vos pavyko sutalpinti. Gėlė atrodė apgailėtinai, tarsi kokio chuligano aplaužyta. O dabar? Dabar ji apsipylusi žiedais. Geroji kaimynė, išgirdusi apie augalo pokyčius, neteko žado, nes gėlė niekada nebuvo žydėjusi. Kita istorija – varganai atrodančiame kaktuse aptikau didžiulį plastiko gabalą, trukdžiusį jam augti. Dabar jis pas mane žydi ištisus mėnesius, gėles ant jo skaičiuoju dešimtimis.

 

O ką randi atkeliavusių gėlių vazonuose?

– Monetų (ypač pinigų medžiuose), nuorūkų (ypač iš kavinių atkeliavusiuose augaluose), vienkartinių puodelių, popieriukų, plastikinių šaukštelių ir šiaudelių. Tokie radiniai byloja ne tik apie augalus, jie byloja ir apie žmonių mentalitetą, labai tikiuosi, kad šis pamažu pasikeis.

 

Kur dabar galime rasti „Gyvybės langelį“?

– Įsikrausčiau į dideles buvusios pradinės mokyklos patalpas Kauno centre, Žaliakalnyje. Viename kambaryje vyksta ekoterapija suaugusiesiems ir vaikams. Konkrečiai aš užsiimu miško ir sodininkavimo terapija, kurių nauda pagrįsta daugybe mokslinių tyrimų.

Kad ir faktas apie sodininkystę: dirvoje, o ypač purve, yra bakterija Mycobacterium vaccae, kuri teigiamai veikia mūsų psichiką, ypač naudinga onkologiniams ligoniams ir sergantiesiems depresija, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Taip kad mūsų močiučių ir mamų įprotis kapstytis žemėje turi prasmę – nenuostabu, kad po to jos jausdavosi pailsėjusios.

Prieglaudoje taip pat teikiama augalų viešbučio paslauga – jei kas nors išvykdamas nori būti tikras, kad jo augalais bus pasirūpinta ne prasčiau, nei tai daro pats, gali patikėti juos man. Nesigailės. Nes į darbą įkinkyti kaimynai paprastai gėles nukankina. Net to nenorėdami.

Dar viename „Gyvybės langelio“ kambaryje vyksta popieriaus perdirbimo ir gamybos procesas – ten įkurta tokia nedidelė gamyklėlė.

 

Gamini popierių?!

– Jau kurį laiką. Pamaniau, kad saugoti augalus reikia ir kitu būdu – stengiantis, kad jų mažiau kirstų dėl popieriaus, kurio tiek daug išmetame! Savo rankomis sukonstravau stakles, kurios po ilgų bandymų primena bitininko įrangą: mediniuose rėmuose įtaisiau sietelį, pro kurį sijoju sudrėkintą popieriaus masę ir paskui iš to kepu popierių. Ilgai vargau, kad gautųsi vientisa masė, išradau specialų blendinimo būdą. Rezultatas? Popierius nėra lygus ir plonas kaip iš spaustuvės, bet atrodo originaliai, manau, bus idealu iš jo kurti kvietimus renginiams ekologijos temomis, gaminti knygų skirtukus. Juk ant jo galima puikiai spausdinti tiek paprastu spausdintuvu, tiek senovine mašinėle. Į savo kūrinį dar primaišau augalų: liepžiedžių, levandų, ramunėlių, viržių... Tad tas popierius dar ir kvepia. Gaila, tiek popieriaus savo rašomai knygai neprigaminsiu, bet norėčiau ją išleisti bent jau ant perdirbto popieriaus.

 

Apie ką ji bus?

– Apie gamtą ir žmogaus santykį su ja. Tai nebus vien mano pamąstymai apie tai, kaip gerai eiti į mišką. Tai pasaulinė mokslininkų, tyrėjų patirtis, taip pat remiuosi lietuvių grandais, tokie kaip archeologė ir antropologė Marija Gimbutienė, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas Norbertas Vėlius. Jau prieš daugybę metų mes atlikome ritualus miške, apie kuriuos populiariose knygose dabar rašo japonai.

 

Kiek augalų šiuo metu gyvena prieglaudoje?

– Apie 500. Įvairiausių rūšių. Ir tai ne tik statistika. Tie anksčiau niekam nerūpėję augalai dabar tapo labai svarbūs. Jie yra ekoterapijos specialistai, padeda man ir žmonėms. Visi iki vieno. Ir kiekvienas prisideda savaip. Pavyzdžiui, alijošius, fikusas, sansevjera gamina deguonį nuo ryto iki vakaro. Jeronimas turi fitoncidų, kurie stiprina imunitetą, yra tobulas augalas turintiems problemų su plaučiais. Galėčiau vardyti ir vardyti.

 

Ar egzistuoja madingos augalų rūšys?

– Žinoma. Mano prieglaudoje dominuoja tarybinio laikmečio augmenija. Ta, kuri puošdavo mokyklos palanges, močiučių namus, kurias laistydavo mamos – atsargiai, kad neaplietų baldų su nertomis servetėmis. Kartais juokauju, kad esu kambarinių augalų paveldo saugotoja. Paskui mados keitėsi nuo kaktusų iki egzotinių augalų, kad ir bananų. Dabar, pavyzdžiui, madingos monsteros, ypač retos rūšys. Jų šakeles žmonės už šimtus, tūkstančius eurų skraidinasi ir augina. Jei pasiseka – prigyja, suveši, tai būna ir jų džiaugsmas, ir investicija. Bet aš tikiu, kad senosios gėlių veislės taip pat grįš į madą. Jos juk tokios nelepios, atsparios ligoms, kenkėjams, klestėte klesti. Ir taip tikrai nutiks, nes mados ratas sukasi ir grįžta atgal visose srityse.

 

Kaip suprantu prie projekto dirbi viena. Ar lengva aprėpti tiek skirtingų veiklų?

–  „Gyvybės langelis“ – mano savarankiškumo mokykla. Visko išmokau pati. Transportuoti augalus, jais rūpintis, atlikti remonto darbus – juk „Langelis“ vis kraustėsi iš vienų patalpų į erdvesnes kitas. Aš estetė: dirbsiu, dažysiu, lemputes degiosiu, kol man bus idealiai gražu. Išmokau rašyti projektus, drąsiai prašyti paramos ir pagalbos, siūlyti bendradarbiauti, net filmuoti ir fotografuoti. Kai mano vyras – profesionalus fotografas ir vaizdo operatorius – atsisakė mane paveiksluoti augalų prieglaudos reikmėms, nepasidaviau. Išmokau tai daryti pati, rezultatas nustebino. Moterys, nė neįsivaizduojate, kokia galia ir jėga mumyse slypi, kiek daug mes galime.

Atskira sritis – tos žaliosios armijos laistymas. Dabar, kai jau turiu žinių, kaip tai daryti, viskas vyksta greičiau. O savo rankomis sukonstruota laistymo sistema sutaupo daug brangaus laiko. Bet kokiu atveju ieškosiu savanorių, galinčių padėti su administraciniais, techniniais darbais, nes aprėpti iš tiesų darosi sunkoka.

Ką artimieji sako apie tavo žaliąją imperiją?

– Mama tiesiai šviesiai pasakė: „Nepyk, kad nepalaikau, bet nesuprantu, ką darai. Man aišku, kai padarai darbą, gauni pinigus ir eini toliau.“ Mano veiklos nelinkęs palaikyti ir sutuoktinis. Kai pasakiau, kad nusivelku kostiumėlį (Aistė dirbo mokytoja licėjuje) ir einu gelbėti augalų, pasiūlė skirtis. Paskui paklausė, iš ko aš gyvensiu. Jis – užsispyręs žemaitis, aš – ne mažiau užsispyrusi dzūkė, tad kovojame iki šiol. Vis laukia, kada palūšiu. Praėjo treji metai, o ne tik nepalūžau, bet gana daug nuveikiau. „Gyvybės langelis“ išsiplėtė, netrukus atidarysiu filialus sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose, aišku, beveik viskas, ką uždirbu iš terapijos ir paskaitų, skirta investicijoms.

 

Bet palmes vienai tampyti tikriausiai nelengva?

– Ne tik palmes, bet ir spintas. Atlikti visus ūkio darbus, gaminti baldus iš antrinių žaliavų. Prisipažinsiu, kartais labai norisi į kažką atsitremti. Bet jau išmokau atsiremti pati į save. Per šiuos metus gelbėdama augalus pati sutvirtėjau, užaugau, sugebėjau šimtus kartų perlipti per save. Gyvendama saugiame lizdelyje viso to nebūčiau pasiekusi. Juk, kad ir kaip ten būtų, mano idėja – vienintelė pasaulyje. Augalų gyvybės langelio daugiau niekur nėra ar bent jau neradau ieškodama.

 

Esi ir viena pirmųjų lietuvių, gavusių ir gana egzotišką ekoterapijos diplomą.

– Taip. Ekoterapija – tai labai veiksminga gamtos terapija. Suprantu, kad diplomas kažin ko nekeičia, bet žinios – visada yra vertybė, jos suteikia klientui ramybę, kad paslauga, kurią jis gaus, yra sertifikuota, o ne kokie nors burtai. Nors dėl to reikėjo pavargti. Tris mėnesius tos studijos vyko per nuotolį naktimis. Eidavau miegoti anksti, keldavausi prieš trečią, tada prasidėdavo nuotolinės paskaitos, kurios baigdavosi saulei tekant. Kodėl naktį? Ši programa skirta žmonėms, gyvenantiems JAV, buvau vienintelė europietė, prisijungdavusi prie mokslų.

Jau turiu ekoterapijos paslaugų norinčių klientų, pastebėjau, kad ji labai padeda tiek linkusiems į depresiją, tiek ieškantiems savęs, net užsisklendusiems vaikams atveri. Gamtos terapija suartina ir krizes išgyvenančias poras. Kartais žmonėms trūksta tik tokių, regis, paprastų vaistų – pasimatymų ir veiklų gamtoje kartu, kad vienas į kitą pažvelgtų kitomis akimis, kaip pirmųjų pasimatymų metu.

 

Kaip reaguoji į teiginius, kad verčiau eitum gelbėti ko nors kito – kad ir gyvūnų?

– Kažkada žmonės keistai žiūrėjo į tuos, kurie rūšiuodavo šiukšles. Sukiodavo pirštą prie smilkinio, jei kas į parduotuvę nešdavosi savo medžiaginį maišelį – negi toks skurdžius, kad neturi plastikiniams? Tai kai kam gal ir rūpestis kambariniais augalais atrodo keistuolio kasdienybė. Bet Japonijoje augalai aukštinami, ta liga persisemia JAV – ir gerai, nes ten pilna vaikų, kurie nėra matę mėnulio ar žvaigždžių, nes nėra išvykę iš miesto. Beje, „Gyvybės langelis“ sukviečia pačius įvairiausius žmones. Ne tik menininkus, bet ir verslininkus, fotografus, parfumerius, tarptautinių institucijų atstovus. Jie palaiko šią idėją, nes jiems rūpi jų vaikai, jų ateitis.

 

Gal gali duoti patarimų, kurie padėtų kiekvienam žmogui?

– Paprasčiausias patarimas – daugiau laiko leisti gamtoje, bet, aišku, šitai visi žino, tik ne visiems sekasi įgyvendinti. Kitas patarimas – užmegzti ryšį su vienu augalu (nesvarbu, kambariniu ar medžiu, krūmu, augančiu lauke). Prie jo prisėsti, dirbti, rašyti dienoraštį, svajoti, dėliotis ateities planus. Vėliau pastebėsi, kad atėjus prie augalo mintys pačios ima lietis, ateina atsakymai į svarbius klausimus.

 

Kokį augalą rinktis? Pasitelkite intuiciją. Mokslininkai nustatė, kad augalai skleidžia vibracijas, turi savo charakterį. Ne veltui ir mes linkstame prie vieno ar kito augalo, būna, kad į „Gyvybės langelį“ atėjęs žmogus eina prie to, kuris jam reikalingas, kuris tinka. Taigi augalai – mūsų šeimos dalis ir gali padėti, jei tik mes jais rūpinsimės.     

Įkvepianti istorija