Tik internete iki 04 24 – gauk net 10 MĖGINUKŲ DOVANŲ perkant už 49 €!

Kodas: TRY10

Drugelis, kuris išsirito vėliau

Straipsnis iš DOUGLAS 2020 ruduo/žiema žurnalo.

Agnė Pačekajė. Nuotraukos Algio Kriščiūno. Makiažas Julijos Estko.

Plaukai Kęstas Rimdžius. Drabužiai dizainerės Eglės Žiemytės („D.Efect“).

 

 

„Ginger Tail“ prekinio ženklo įkūrėja, populiari juvelyrė Laura Šiugždinė (41) po keturiasdešimtmečio pasiekė pilnatvę: turi ją palaikančią šeimą, pačios įkurtą studiją ir dirbtuves Užupyje ir sako taip mėgstanti darbą, kad nė nepastebi, kaip prabėga šešios kasdien juvelyrikai skiriamos valandos. Tačiau kai prieš dvejus metus nusprendė palikti geras pareigas mados versle ir nerti į juvelyrikos avantiūrą, viskas neatrodė taip paprasta. Teko įveikti ir vidinę krizę, ir visuomenės spaudimą, kad jau per vėlu kažką keisti, ypač jei tu – dar ir dviejų vaikų mama.

Kaip išdrįsti radikaliai pakeisti specialybę? Kokius vidinius demonus teks nugalėti kelyje savo svajonės link? Ir kaip suderinti mėgstamą darbą, hobius ir motinystę?

 

 

– Apie tave kaip apie juvelyrę išgirdome palyginti neseniai. Ką veikei prieš tai? Ir kada supratai, kad nori kurti papuošalus?

– Visą gyvenimą dirbau su mada, pačiomis įvairiausiomis to formomis. Pastaraisiais metais darbavausi su dizainere Egle Žiemyte, taip pat su kita Lietuvos įmone, gaminančia drabužius garsiems pasaulio mados namams. Esu mačiusi mados pasaulį ir iš kitos pusės – su partnere sostinėje turėjome populiarią parduotuvę „Decolte“. Jau tada, į ją įsileisdama įvairius nelabai žinomus juvelyrus ir jų dirbinius, atkreipiau dėmesį į jų produkciją, kad man tai ne tik gražu, bet ir įdomu. O pagimdžiusi vaiką, kaip nutinka daugumai moterų, ėmiau ieškoti savęs: puoliau vąšeliu nerti papuošalus iš vielos. Kas, kad rankos nusitrindavo, susibadydavau iki kraujo, – labai patiko. Su savo dirbiniais net sudalyvavau JAV parodoje. Ten ir kilo mintis, kad reikia keliauti tolyn. Kad papuošalai, rankų darbas – visa tai apie mane.

 

– Bet juvelyru per vieną naktį juk netapsi.

– Pradėjau nuo individualių pamokų pas juvelyrę Vaidą Druskytę. Vėliau įstojau į Kauno taikomosios dailės mokyklą mokytis juvelyrikos. Kiekvieną darbo dieną sėsdavau į traukinį ir važiavau savo svajonės link. Įgijau taip reikalingų žinių ir pasitikėjimo savimi – kai moki savo rankomis valdyti metalus, kai susiformuoja profesiniai įgūdžiai, jautiesi daug tvirčiau. Bet, žinoma, to nepakanka. Juvelyrų daug, tad naujam nariui neužtenka pagaminti žiedą su akmeniu. Reikia kur kas daugiau.

 

 

– Kaip atrasti savo balsą ir įvaizdį tarp jau esančių kūrėjų?

– Ieškojau juvelyrikos mokyklų, kurios mane tarsi užvestų ant kelio, patartų, kaip tvarkytis su kūrybiniu procesu, išskirtinumo paieškomis, ir aptikau „Alchimia“ mokyklą Florencijoje. Pamenu pirmąją paskaitų dieną – gavome užduotį išėję į miestą fotografuoti, kas gražu. Tada atrinkti 50 labiausiai patikusių kadrų ir juos išnagrinėti, nes tai išduoda, kas tave traukia pasąmoningai. Išvydau tai, ką ir taip tikriausiai žinojau: apvalias formas. Tai buvo dar vienas spyris kūryboje naudoti rato, bumbulo, apskritimo simbolį, nes tą dariau jau iki tol, tik ne taip užtikrintai. Vos pasirodė mano žiedai su dideliais burbulais, klientės ėmė džiaugtis, kad sulaukia daug komplimentų, kad jaučiasi išskirtinės, kad dėvint mano kurtus papuošalus jas tarsi apsupa gera aura. To aš ir siekiau, to ir norėjau: kad gražus juvelyrinis darbas ne tik puoštų, bet ir neštų pozityvias mintis. Juk ratas, apskritimas reiškia sėkmę, laimę, atsinaujinimą.

– Pasiklausius tavęs atrodo, kad gyvenimą pakeisti 180 laipsnių kampu labai paprasta.

– Deja, teko daug irtis prieš srovę. Juk viskas sutapo su keturiasdešimtmečio lūžiu, kurį išgyvenau labai sunkiai. Kokie stereotipai laukia šią amžiaus ribą peržengusių moterų? Kad gyvenimas jei ne baigėsi, tai ritasi pabaigos link. Kad reikia įsikibus laikytis savo darbo, kad tik neišmestų, jokiu būdu nepradėti nieko naujo, nes per vėlu. Bet kam per vėlu. Pamenu, peržiūrėjau straipsnius internete apie keturiasdešimtmetes. Man pakirto kojas. Nuotraukose pozavo žilos liūdnos moterys.

 

– Tikriausiai tuos straipsnius rašė jaunos žurnalistės, kurios išoriškai neskiria keturiasdešimtmetės nuo šešiasdešimtmetės.

– Galbūt. (Juokiasi.) Bet tai vis tiek veikė. Jaučiausi iškritusi iš žaidimo. Buvau pašėlusi, jauna, o dabar viskam galas. Atėjo pasaulio pabaiga.

 

– Kaip susidorojote su tomis mintimis?

– Lengva nebuvo. Juk tuo pat metu nusprendžiau kreipti gyvenimą į juvelyrikos pusę. Daug kas aplink sakė: kam tau to reikia, nerizikuok. Gerai, jei tik taip. Kai pagimdžiusios moterys ima nerti, verti, siūti ir negrįžta į darbus, sulaukia daug patyčių. Ai, čia dar viena, kuriai susisuko smegenys. Eitų į normalų darbą ir būtų ramu.

Jaučiau įtampą, sutriko miegas, išgyvenau didelę krizę. O tada vyras ir dar keli artimi draugai man sako: „Pabandyk, juk ką prarasi? Susirasi tą darbą, jei nepasiseks.“ Kai priėmiau sprendimą, tarsi šarvai nuo kūno nukrito. Po kelių mėnesių vėl buvau energingas, veiklus, gerai miegantis žmogus, kuris ne abejoja, o veikia. O juk iki tol niekas nebeteikė džiaugsmo. Nuo visko pavargdavau, norėjau slėptis, būti palikta ramybėje.

 

– Vadinasi, savęs ieškoti niekada nevėlu.

– Esu geras pavyzdys moterims, kurios iki keturiasdešimties neatranda savęs. Man irgi taip buvo. Dariau, kas sekėsi, ką išmaniau, bet nebuvau iki galo savo kelyje. O kai nusprendžiau keistis, susidūriau su dideliu nerimu – tikriausiai prieš didelius pokyčius jis neišvengiamas. Galų gale, tas nerimas turi realų pagrindą. Juvelyrui pinigai iš karto nebyra. Reikia didelių investicijų į dirbtuvę, įrangą, žaliavas. Juk negali nusipirkti akmens vienam žiedui, aukso trims apyrankėms... Perki dideliais kiekiais, tikėdamasis, kad atsipirks. Pamiršk kas mėnesį mokamą atlyginimą, socialines garantijas. Bet dabar darbe esu pati sau karalienė ir tai – nuostabu. Pagaliau ėmė taip sektis, kad jau metus galiu dirbti tik su juvelyrika.

– Kuo tavo papuošalai taip traukia pirkėjus?

– Jie masyvūs, išskirtiniai, įperkami, skirti nešioti ne tik ypatingomis progomis, bet ir kasdien. Labai didelio populiarumo sulaukė ir papuošalų transformerių linija, kai kiekvienas papuošalas gali būti nešiojamas keliais būdais: auskaras virsta apyranke, žiedas iš vieno pasidalija į kelis ar, atsegus sagtelę, pavirsta grandinėle. Tai ekologiška, nes galime įsigyti mažiau papuošalų, o gauti iš jų daug, taip pat skatina kūrybiškumą – turėdamas papuošalą, kuris gali keisti buvimo vietą ir formą, gali su juo žaisti, pritaikyti vis kitokiam savo įvaizdžiui, vis kitai nuotaikai.

 

– Kaip atrodo tavo darbo diena?

– Keliuosi labai anksti. Rytas – šeimos suruošimas į ugdymo įstaigas. Tada nuo devynių iki trijų sėdžiu šalia namų įrengtose dirbtuvėse. Dirbu gana produktyviai, man nereikia ilgų įžangų. Greičiau priešingai – taupau kiekvieną minutę. Kol esu su savo papuošalais, kartais net nevalgau. Net kavos negeriu, kad nesiblaškyčiau! Po trijų susirenku vaikus ir prasideda šeimos metas. Be abejo, pasitaiko dienų, kai viskas nesiseka: genda, lūžta, sudega vos prisilietus. Tada užveriu dirbtuvių duris ir nedarau nieko, nes tik sugadinsiu papuošalus.

– O kas tavo įkvėpimo šaltinis?

– Šiuo klausimu aš racionali. Man nereikia sėdėti gamtoje laukiant, kol su nukritusiu lapu į galvą cvaktels įkvėpimas. Manau, kad kūrėjui daug svarbiau domėtis mada ir tendencijomis. Stebiu mados pasaulį, peržvelgiu naujausias kolekcijas, skaitau straipsnius apie madą. Ši analizė padeda atsirinkti kad ir dešimt kertinių dalykų, kurie bus ant bangos. Su jais ir žaidžiu: naudodama savo stilistinį braižą, tendencijas pritaikau kūryboje.

 

– Ar pati nešioji papuošalus?

– Esu kaklo papuošalų ir apyrankių žmogus, bet juos segiu saikingai. Auskarai – ypatingų progų papuošalas. Visai nemūviu žiedų, nors labai norėčiau. Gal čia kompleksas – manau, kad mano rankos yra darbo įrankis, jos nėra labai gražios, skirtos puikuotis. Jos skirtos dirbti. Bet labai gražu žiūrėti į kitų moterų rankas, padabintas juvelyrika.

 

– Klausimas, kuris kasdien iškyla šiuolaikinei moteriai: kaip suderinti darbą ir vaikų auginimą?

– Yra moterų, kurioms motinystė taip tinka, taip jas užpildo, kad nebereikia nieko daugiau. Aš kitokia. Turiu augti ir profesinėje sferoje, ir augindama dvi dukras, tik tada jaučiuosi laiminga. Kaip tai suderinti? Vieno atsakymo nėra, bet man asmeniškai padeda režimas. Žinojimas, ką tam tikromis valandomis veiksiu savaitę į priekį.

– Kaip manai, kokia turi būti gera mama?

– Man svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, išsimokslinę, laimingi. Matau, kad jie tokie yra, ir jaučiuosi gera mama. O kokia mama turi būti, atsakymą žino tik ji pati. Pirmąjį vaiką gimdžiau be nuskausminamųjų, buvau užsibrėžusi žindyti iki trejų metų, laikiausi visokių geros mamos stereotipų. Su laiku pasimokiau, kad gerai mamai reikia ne didvyrės titulo, o balanso, poilsio, mėgstamos veiklos, kad ji tobulėtų kaip žmogus. Kai susidėliojo valandos, skirtos darbui ir šeimai, man palengvėjo. Net tuo metu, kai pavasarį vaikai buvo kelis mėnesius dieną namie, nebėgau su dukromis žaisti. Tam skirtas visas vakaras ar iš anksto suderintas laikas.

 

– O ką manote apie vaikų auginimą be kompiuterių, saldumynų ir kitų dabar labai nemadingų pavojų?

– Valio, jei kai kurioms moterims pavyksta. Tai didelis darbas, jos šaunuolės. Aš nesu iš tų mamų. Mano vaikai saikingai pasidžiaugia viskuo: gauna skanėstų ir filmukus pažiūri.

– Labai įdomu, kaip prižiūrite save: kiek investuojate į įvairius masažus, grožio procedūras?

– Du kartus per savaitę tuo pat metu sportuoju su treneriu. Periodiškai lankausi kosmetologės kabinete. O dekoratyvinę kosmetiką naudoju saikingai. Neperkraunu – akcentuoju arba akis, arba lūpas.

 

– Jūsų mėgstamiausias aromatas?

– Šiuo metu žaviuosi „Amouage“ serijos kvapais, bet prieš metus mėgavausi „Tom Ford“ aromatais. Neprisirišu prie vieno kvapo, nes gyvenimas – tai virsmas, pokyčiai, jis tuo ir žavus.

 

– Kam negailite pinigų?

– Knygoms, akmenims, kokybiškiems drabužiams. Iš arti mačiau, kaip gimsta dizainerių darbai nuo iki, tad po šito nebegaliu grįžti prie masinės gamybos produktų. Jie tinkami greit drabužius išaugantiems vaikams, bet pati laikausi taisyklės: geriau mažiau ir kokybiškai nei daug ir bet ko. Ta pati taisyklė taikoma ir kosmetikai, maisto produktams, kitiems pirkiniams. Atsakingumas ir saikingumas dabar madingi, bet ir gerai, tai naudinga ne tik mums, bet ir pasauliui.

 

Grožio istorijos Įkvepianti istorija

GROŽIO PASAULIS DABAR DAR ARČIAU TAVĘS!

Atsisiųsk mūsų programėlę!