Tvarumas ir aplinkos apsauga tampa svarbesni nei bet kada anksčiau – tad ir mūsų kosmetika turėtų būti kuo mažiau kenksminga gamtai. Vis dažniau ant pakuočių galima išvysti užrašus „be mikroplastiko“, „be nanodalelių“, „draugiškas koraliniam rifui“ (reef-friendly) arba „saugus koraliniam rifui“ (reef-safe). Bet ar apsauginis kremas nuo saulės iš tiesų gali būti draugiškas aplinkai?
Informacija parengta ir patikrinta bendradarbiaujant su biochemike dr. Sarah Schunter iš Miuncheno.
Įtariama, kad mikroplastikai, UV filtrai ir nanodalelės gali kenkti vandens ekosistemoms, tačiau žalingas poveikis žmonių sveikatai dar nėra įrodytas.
Tik apie 2 % pasaulio vandenynų mikroplastiko kilę iš kosmetikos produktų.
Naudojant nanodaleles kosmetikoje, jų buvimas privalo būti nurodytas – net jei šiuo metu jos nelaikomos pavojingomis sveikatai.
„Reef-friendly“ ar „reef-safe“ – vis dar nei teisiškai reglamentuoti, nei aiškiai apibrėžti terminai, tačiau jais dažnai žymimi produktai su aplinkai draugiškesniais UV filtrais.
Mikroplastiku vadinamos visos plastiko dalelės, mažesnės nei 5 mm. Skirtingai nei šveitikliuose, saulės kremuose šios dalelės paprastai nejuntamos. Apsaugos nuo saulės kremuose esančios dalelės padeda tolygiai paskirstyti produktą ir suformuoti ant odos vientisą apsauginę plėvelę. Dauguma vandeniui atsparių kremų nuo saulės taip pat remiasi šia mikroplastiko technologija.
Kremas be mikroplastiko – tikrai įmanomas, tačiau kosmetikos požiūriu jis gali būti mažiau patogus. Lyginant su įprastais kremais nuo saulės, kremai be mikroplastiko dažnai yra tirštesni, sunkiau paskirstomi, paliekantys nemalonią, riebią plėvelę.
Žmonių sveikatai mikroplastikas tiesioginės grėsmės nekelia – per odą į organizmą jis nepatenka, nes dalelės yra per didelės. Vis dėlto dalis vartotojų yra kritiški – dėl ekologinių pasekmių daugelis vartotojų į šiuos ingredientus žiūri atsargiai.
Vis dar trūksta patikimos ir bendros informacijos apie daugumą medžiagų, priskiriamų mikroplastikui ir apie jų suderinamumą su aplinka. Aišku viena – mikroplastiko aptinkama beveik visuose pasaulio vandens telkiniuose. Kokias pasekmes tai gali turėti, kol kas dar nėra tiksliai žinoma, tačiau akivaizdu, kad šioms dalelėms ten – ne vieta. Tiesa, tik labai nedidelė dalis į vandens telkinius patekusio mikroplastiko (apie 2 %) yra kilusi iš kosmetikos pramonės. Didžioji dalis atsiranda dėl plastikinių atliekų, padangų ar kelio dangos nusidėvėjimo ir sintetinių drabužių skalbimo.
Norint sąmoningai vengti mikroplastiko kosmetikoje, verta peržvelgti sudėtį (INCI). Tokie pavadinimai kaip akrilatai, polimerai ar kopolimerai gali indikuoti, kad produkto sudėtyje yra mikroplastiko.
Vartotojų konsultavimo centras paskelbė kosmetikos gaminiuose naudojamų mikroplastikų INCI pavadinimų sąrašą:
Mineraliniai UV filtrai – titano dioksidas ir cinko oksidas – yra netirpios mineralinės druskos, kurios kremuose nuo saulės naudojamos itin smulkių dalelių pavidalu. Ypač mažos dalelės, dar smulkesnės nei mikroplastikas, vadinamos nanodalelėmis (jų skersmuo siekia nuo 1 iki 100 nanometrų). Nanodalelių privalumus galima suskirstyti taip: geresnis SPF filtrų veikimas, stabilesnė sudėtis, lengvesnis tepimas ant odos, malonesnis pojūtis ir mažesnis polinkis į baltus pėdsakus po naudojimo.
Iš techninės pusės ir vartotojo požiūriu, nanodalelės pasižymi ne vienu pranašumu. Vis dėlto jos dažnai vertinamos prieštaringai – manoma, kad gali kelti pavojų sveikatai ar aplinkai. Nors kol kas nėra išsamių tyrimų, patvirtinančių šias rizikas, daugelis vartotojų sąmoningai vengia produktų su nanodalelėmis. Nanodalelių buvimą lengva atpažinti pagal sudedamųjų dalių sąrašą. Jei kremas nuo saulės jų turi, tai privalo būti aiškiai nurodyta ant pakuotės, šalia atitinkamos sudedamosios dalies pažymint „nano“ – tai numatyta ES kosmetikos reglamente.
Šiandien vis dažniau susiduriame su klausimu – ar tam tikrų apsaugos nuo saulės priemonių naudojimas gali pakenkti jūrų gyvūnijai, koralams ar mikroorganizmams? Galimą žalą gali lemti tiek mikro- ar nanodalelių nusėdimas, tiek tam tikrų UV filtrų poveikis. Įtariama, kad oktinoksato ir oksibenzono UV filtrai daro žalą koraliniams rifams. Šie įtarimai pasiekė tokią ribą, kad nuo 2021 m. pagal Havajų rifų apsaugos įstatymą šie filtrai buvo uždrausti šioje JAV valstijoje. Oktinoksato ir oksibenzono gana lengva išvengti – šių medžiagų vis rečiau naudojama dėl galimo odos jautrumą sukeliančio poveikio. Dėl šios priežasties šiuolaikinėse apsaugos nuo saulės priemonėse šių filtrų praktiškai nebelieka.
Daug gamintojų reaguoja į šias tendencijas ir savo produktus žymi etiketėmis „draugiškas koraliniam rifui“ (reef-friendly) arba „saugus koraliniam rifui“ (reef-safe). Tačiau verta žinoti: šie terminai kol kas nėra nei teisiškai saugomi, nei tiksliai apibrėžti. Paprastai jais žymimos priemonės, kurios, kaip manoma, mažiau kenkia aplinkai. Vis dėlto neaišku, ar kalbama tik apie minėtuosius du UV filtrus, ar taip pat apie kitus, kurių poveikis dar nėra išsamiai ištirtas.
Kad ir kiek graži bebūtų idėja apie koralams draugiškus kremus nuo saulės, vien tokios etiketės nei rifų, nei vandenynų neišgelbės. Pagrindinė koralų nykimo priežastis yra ne apsaugos nuo saulės priemonės, o spartus pasaulio vandenynų atšilimas. Be to, šiuolaikiniai UV filtrai laikomi saugiais tiek aplinkai, tiek žmogui. Nepaisant to, sunku ginčytis – nei UV filtrai, nei daugelis kitų sintetinių junginių neturėtų atsidurti mūsų vandenynuose.
„Kas supranta, kaip veikia kosmetikos sudedamosios dalys, jau žengia pirmą žingsnį veiksmingos odos priežiūros link“, – sako biochemikė dr. S. Schunter. Biochemijos mokslų daktarė ypač mėgsta analizuoti dažnai painius kosmetikos produktų ingredientų sąrašus – kas slepiasi jų sudėtyje ir kaip tai veikia odą. Ji įsitikinusi: turint šias žinias, galima rasti tinkamiausią priežiūrą kiekvienam odos tipui ir būklei.
