Palieku tai, kas liko

Reliqvia kilęs iš lotyniško veiksmažodžio „relinquo“, kuris reiškia  „aš palieku“. Lotyniškas terminas „reliquiae“ ir graikiškai „λείψανα“ paprastai suprantamas kaip „kas lieka“, pasiliekantis.

Krikščionybėje relikvija – itin garbinamas, gerbiamas dėl savo ypatingos reikšmės, religinis objektas. Tai gali būti Kristaus, Šventosios Mergelės ar kitų šventųjų kūno dalys arba daiktai, kurie kažkada priklausė šventiesiems.

Filippo Sorcinelli aromatas Reliqvia, nukelia mus į Senigallia, į ypatingą Italijos miestą, turtingą savo istorija, meno kūriniais bei svarbių Kristaus kančios relikvijų saugykla - „Šv. Kryžiaus bažnyčia“, laikoma viena iš italų baroko šedevru.

Šiuos maldos namus 1608 metais pastatė „Sakramento ir Šventojo Kryžiaus brolija“, kuri veikia iki šiol, o Filippo yra jos dalis ir užima vargonininko ir meno vadovo pareigas.

Reliqvia pasakoja apie paauksuota mediena dekoruotas sienas, dailiai išpuoštas raižiniais ir reljefais, apie smilkalų debesis, plaukiančius link didžiojo altoriaus, tarsi aukso siuvinys, kurio viduje saugoma statula vaizduojanti mirusį Kristų.  Altorių kurį puošia 17 amžiaus medinis kūrinys, kuris rodomas tik kartą per metus. Filippo sinestetiškai* pabandė įrėminti šį Federico Barocci altorių „Kristaus nunešimas į kapą“,  vienu gražiausių dailininko iš Urbino miesto darbu, atliktu 1582 m., kuriam Filippo sukūrė rėmą.

Taigi, Reliqvia yra susitikimo vieta, kurioje atgaivinami prisiminimai, primenantys seniai praėjusį laiką, bet tapusį „iškilmingu ir autentišku auksu“ - nepaperkamumo  žinutė.

Reliqvia yra apčiuopiamas, paskutinis pėdsakas, apibūdinantis gyvenimą kaip stebuklingą egzistenciją. Sakralinių drabužių spinta visada uždaryta, tai šventų žmonių vertingų daiktų saugykla, ir tai  leidžia suprasti, kad laikas yra itin brangus ir rizika jį iššvaistyti, nepaliekant aiškaus pėdsako gyvenime.

Reliqvia yra Kristaus Kančios vinis, banguojantys durpiniai smilkalai iš iškilmingų ir šventų amžių.

Šventumo nėra, jei žmonės jo nepripažįsta, neišaukština jo apeigomis.

Reliqvia -  tobula sakralinė erdvė.

Prisilietimas prie relikvijų, prie to, kas su jomis kontaktavo, yra nepaprasta malonė ir palaima, dėl šios priežasties romėnai nuplėšdavo šventuosius kankinius dengusius šydus, į juos vėliau  buvo įvyniojami ir popiežių kūnai. Štai kodėl popiežiai buvo suvyniojami į šiuos šydus.

Prieš relikvijas kvailiai pasveiksta, apsėstieji išlaisvinami, aklieji atranda regėjimą, luošieji vėl pradeda vaikščioti...

Harmininė evoliucija 

• Viršutinė nata: pačiuliai, smilkalai, kašmyro mediena, Gvajako mediena, sandalo mediena.
• Širdies nata: apelsinmedžio žiedai, paprastoji pušis, gvazdikėliai, Lentisk, Amyris
• Bazinės natos: Elemi, saldusis apelsinas, juodieji serbentai, muskato riešutas, dūmai, tabakas.

Filippo Sorcinelli šedevras Reliqvia – pateiktas 100 ml kvepalų ekstrakto [extrait de parfum] pavidale.

* Sinestetinė metafora sudaroma sujungus skirtingus pojūčius (regos, klausos, skonio, kvapo ar lytėjimo) ar priskiriant vieną iš pojūčių abstrakčiai sąvokai.

Neurologijos mokslas apibūdina sinesteziją kaip reiškinį, kai, dirginant vieno iš pojūčių jutimo centrą, atsiranda du ar daugiau pojūčių. Ką tai reiškia? Veikiant vieną jutimo organą – klausą ar regą, – sinestetas patiria ne tik laukiamą pojūtį, bet ir papildomą. Jam muzika gali būti nuspalvinta įvairiomis spalvomis, raidės – glotnios ar šiurkščios, spalvos kvepėti. Variantų gali būti pačių įvairiausių.